Literatūra

Literatūra > Antika

Ciceronas

Romėnų teisininkas, karvedys, retorinės prozos autorius Markas Tulijus Ciceronas (lot. Marcus Tullius Cicero, 106–43 m. pr. Kr.) dar Antikos laikais amžininkų vadintas garsiausiu tiek Antikos, tiek visų laikų oratoriumi, puikiu stilistu, žymiausiu politiku, pelniusiu tėvynės tėvo vardą. Be to, jis – vienintelė garsi Antikos asmenybė, apie kurią galime susidaryti aiškų vaizdą ir kaip apie žmogų, ir kaip apie rašytoją. I–II a. graikų biografas Plutarchas taip rašė apie Ciceroną ir Demosteną – du kalbėjimo meno meistrus: „Vargu ar rastume du tokius kitus oratorius, kurie, pradžioje būdami nežinomi ir menki, pasiekė tokią galybę ir šlovę, kovojo su karaliais ir Uranais, abu neteko dukterų, ištremti iš tėvynės, vėl garbingai grįžo, turėjo bėgti antrą kartą, pateko į priešų rankas ir baigė savo dienas kartu su piliečių laisve.“ Apie Cicerono asmenybę nemažai galėtų papasakoti ir beveik 800 išlikusių jo rašytų laiškų, taip pat apie 100 jam rašytų laiškų, liudijančių bendravimą tarp Cicerono ir imperatoriaus, senatorių, karvedžių. Šių laiškų ilgai ieškojęs ir juos radęs Frančeskas Petraka (Francesco Petrarca) labai nusivylė ir apgailestavo, kad Ciceronas ėmėsi politikos, o ne atsidėjo filosofijai.
Nors Ciceronas buvo kilęs iš kilmingos Arpino miesto Lacijuje giminės, šlovės ir aukštų pareigų jam teko siekti remiantis ne protėvių nuopelnais, o savo talentu, darbštumu, pagrįstomis ambicijomis. Vaikystėje šeima persikėlė į Romą, kur Ciceronas ir jo jaunesnis brolis Kvintas buvo ruošiami būsimai politinei karjerai: jis įgijo puikų išsilavinimą, klausėsi žymiausių oratorių, mokėsi teisės, retorikos teorijos, filosofijos pas epikūrininką Faidrą, klausė Platono akademijos vadovo Filono iš Larisos paskaitų, bendravo su jo namuose gyvenusiu stoiku Diodotu, dažnai lankėsi garsaus teisininko Liucijaus Scevolos Auguro namuose, savarankiškai studijavo graikų filosofų ir istorikų tekstus.
Tuo metu Italijos žemėse buvo neramūs laikai: siautė Sąjungininkų karas, netrukus tarp Sulos ir Marijaus šalininkų įsiplieskė pilietinis karas. 82 m. pr. Kr. Sula žudė priešininkus pagal proskripcijų arba pasmerktųjų mirti sąrašus; panašiu metu, 80 m. pr. Kr, ir Ciceronas, būdamas 26 metų amžiaus, pasakė pirmą kalbą teisme Už Sekstą Roscijų iš Amerijos, ginančią tėvažudyste apkaltintą Roscijų, ir išgarsėjo. Netrukus porai metų išvyko į Graikiją ir Mažąją Aziją toliau mokytis retorikos, filosofijos Atėnuose, Rode, klausė Akademijos filosofo Antiocho, Epikūro sekėjo Zenono, stoiko Poseidonijaus, o parvykęs į Romą pagaliau ėmė kopti politinės karjeros laiptais: tapo kvestoriumi (už iždą atsakingu pareigūnu) Sicilijoje, edilu (pareigūnu, atsakingu už viešų švenčių rengimą, viešų pastatų ir viešosios tvarkos priežiūrą), teismo pareigūnu pretoriumi, o 63 m. pr. Kr. kartu su Gajumi Antonijumi – aukščiausiu valstybės pareigūnu konsulu. Tai Cicerono politinės karjeros, kuriai netrukus kyla grėsmė, viršūnė. Keturis kartus konsulų rinkimus pralaimėjęs lėbautojas aristokratas Lucijus Sertgijus Katilina nusprendžia valdžios siekti jėga ir sąmokslu. Sąmokslą sužlugdo Ciceronas ir ypač pavojingu valstybei metu ekspromtu pasako keturias kalbas, nukreiptas prieš Katiliną, – Katilinarijas. 60 m. pr. Kr. žymūs politikai ir karvedžiai Gajus Julijus Cezaris, Gnėjus Pompėjus ir Markas Licinijus Krasas sudaro pirmąjį triumviratą, trijų galingiausių valstybės vyrų sąjungą. Triumviratas neturėjo jokios juridinės galios, tačiau dėl didžiulės asmeninės įtakos ir ryšių valdė visą Romos Respubliką. Labai greitai Ciceronas, kaip neparankus asmuo, buvo apkaltintas Katilinos sąmokslininkų nužudymu be teismo sprendimo ir ištremtas septyniolikai mėnesių, po kurių romiečių palaikomas sugrįžo. Tačiau politikoje vietos jam nebelieka, tenka atsidėti teisminei veiklai. Tuo metu pasakomos garsiosios kalbos Už Celijų (56 m. pr. Kr.) ir Už Milaną (52 m. pr. Kr.), parašomi retorikos ir filosofijos traktatai Apie oratorių, Valstybė, Įstatymai. 49 m. pr. Kr. kyla politinė įtampa tarp Pompėjaus ir Cezario: kartu su Pompėjumi iš Romos pasitraukęs Ciceronas iškeliauja į Graikiją. Pompėjui pralaimėjus ir Cezariui leidus, jis parvyksta į Romą, bet į politiką negrįžta iki pat Cezario mirties 44 m. pr. Kr. Rašo traktatus Brutas, Oratorius, Stoikų paradoksai, Apie gėrio ir blogio ribas, Akademikų mokymas, Tuskulo pašnekesiai, Apie dievų prigimtį, Apie numatymą, Apie likimą, Katonas, arba Apie senatvę, Lelijus, arba Apie draugystę. Cezariui mirus vėl įsitraukia į politiką, pasisako prieš Marką Antonijų. Marko Antonijaus įsakymu 43 m. pr. Kr. gruodžio 7 d. Ciceronas nužudomas; jo nukirsta galva ir rankos nunešamos valdovui, kuris įsako jas prikalti forume prie tribūnos, kur Ciceronas buvo pasakęs ne vieną viešąją kalbą.
Cicerono kalbų išliko maždaug pusė. Jų nemažai – net 58. Jo kalbos – vieninteliai mūsų dienas pasiekę romėnų retorikos pavyzdžiai, nes, skirtingai nei kitų oratorių, Cicerono pasakytos kalbos būdavo pertvarkomos ir išleidžiamos kaip literatūros kūriniai. Kalbos sukurtos laikantis graikų retorikos taisyklių ir kalbos parengimo bei sakymo principų:
medžiagos – faktų, argumentų, pavyzdžių – radimas, kaupimas (lot. inventio),
medžiagos planavimas, jos išdėstymas (lot. ordo),
iškalba – žodžių parinkimas, jų vaizdingumas, ritmika (lot. elocutio),
teksto įsiminimas (lot. memoria),
kalbos sakymas (lot. actio).
Politinės, o kartais ir kitos Cicerono kalbos susideda iš įžangos, dėstymo ir pabaigos. Derama įžanga kelia klausytojų pasitikėjimą kalbėtoju, ji yra rami, apgalvota ir išdailinta, o puiki teksto forma teikia malonumą. Taip pat manoma, kad Ciceronas išrado lotynišką periodą – sudėtingą išplėtotą sakinį, vienijantį kelis ar daugiau tarpusavyje susijusių trumpesnių pagrindinių ir įvairių laipsnių šalutinių sakinių; periodas pagal sudėtingus simetrijos ir kontrasto principus leidžia išsakyti sudėtingas mintis. Pavyzdžiu, kalboje Už poetą Archiją (Pro Archia poeta) Ciceronas sako: „Literatūros studijos teikia peno jaunystėje, guodžia senatvėje, laimėje žmogų puošia, nelaimėje teikia prieglobstį ir paguodą, džiugina namie, neapsunkina svetur, budi kartu su mumis per naktis, kartu keliauja, kartu gyvena“ (vertė Audronė Kučinskienė). Be to, iš Graikijos I a. pr. Kr. į Romą atkeliavo du kalbėsenos būdai: įmantrus, puošnus, dekoratyvus azijinis, dabintas garsiniais efektais, iškilmingomis metaforomis, puošniais epitetais, ir paprastas, tikslus, dalykiškas, be perdėtos ornamentikos atikinis retorikos stilius. Romos atikistai, be kita ko, dar vartojo ir archajizuotas formas, siekė kalbos grynumo, reikalavo atsisakyti tarmybių, naujadarų ir t. t. Ciceronas pasirenka vidurio kelią, nenukrypsta nei į perdėtą įmantrumą, nei į kalbos skurdumą, be to, sunormina lotynų kalbą ir suformuoja literatūrinę lotynų kalbą. Jis mėgsta ir dialoginę kalbą, kuria įspūdingus įvairių tipų dialogus. Vis dėlto dialogai jo retoriniuose ir filosofiniuose tekstuose neprilygsta Platono dialogo gyvumui, jie labiau primena aristotelinius dialogus, kur kiekvienas pašnekovas nuosekliai ir išsamiai išsako mintis. Cicerono kalbose neretai pasitaiko sąmojo, pereinančio nuo lengvos pašaipos iki pikto juoko.
Cicerono įtaka vėlesnei Europos ir Lietuvos kultūrai itin svari. Dar šv. Jeronimas (347–420), lygindamas pirmųjų krikščionių kalbos paprastumą su Cicerono subtilumu, priekaištavo sau: „Esi ciceronietis, o ne krikščionis“, panašiai jautėsi ir šv. Augustinas (354–430): „Mano žodžiai nepajėgia išsakyti to, ką jutau, pradėjęs skaityti Šventąjį Raštą: man pasirodė, jog net neverta jo lyginti su Cicerono stiliaus pranašumais.“ Be minėto Petrakos, juo sekė ir žavėjosi Bažnyčios tėvai Laktancijus, Ambraziejus, Augustinas, mokėsi Erazmas Roterdamietis, Beikonas (Bacon). Viduramžiais ir Renesanso laikais jis – skaitomiausias autorius, gero stiliaus, klasikinės lotynų kalbos ir retorinės elegancijos Mokytojas. XVIII a. Žygimantas Liauksminas, sekdamas Ciceronu, surašė savo retorikos veikalą, pavyzdžiu jis buvo ir kitiems senojo Vilniaus universiteto profesoriams, ką liudija Alberto Vijūko-Kojelavičiaus, Simono Daukanto periodai. XVI–XVII a. LDK Ciceronas itin skaitomas, verčiamas ir leidžiamas autorius. Lietuvoje tarp inkunabulų liko 5 Leipcige (1495), Venecijoje (1497 ir 1500), Špėjeryje (1495) leisti Cicerono veikalai, jo knygų savo bibliotekose turėjo Martynas Mažvydas, Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, Goštautai, Radvilos, Sapiegos.

Raminta Važgėlaitė

Literatūra

Ciceronas

Ar žinote, kad...